Tu mane vedi iš proto, verti raust skruostus, klapsėt blakstienom, kikent kaip paauglystėj ir elgtis taip kažkaip.. lengvabūdiškai...? :) Neįprastai? Paikai? Pašėlusiai? Vaikiškai...? Kitaip, nei visada...?
Žiūriu ir šypsaus.
Tu - mano inspire'intojas. Mano įkvėpėjas. Mano mūzų karalius...! Sėdžiu šalia ir jaučiu kap virpa rankos, tarsi nesitverdamos savam kaily. Ištiesiu pirštą ir paliečiu tave. Akimirka sutirpsta ir prasmengu.
***
AAaaaaaa, klykčiau, šaukčiau, rėkčiau ir bėgčiau tik man vienai žinomais takais, brūzgynais, keliais ir kampais, mintimis, akimis, lūpomis krykšdama tavo vardą!!!
Tu esmė, tu prasmė, tu visa ko priežastis.
Tu lauki, kol aš kažką pasakysiu. O aš tyliu. Įsmeigus akis į tavo veidą spoksau jau kokią valandą.
Galėčiau milimetrų tikslumu sudėliot apgamus, sruogas, duobutes ir raukšleles tavo veide.
Kaip kokiam puzzle žaidime. Bet nėra tokios dėlionės, kuri atskleistų tavo dievišką šypseną.
Ir tą juoką. Garbės žodis - man jis - pats geriausias kasdienos sound track'as!
Nebemoku būt pašėlusiai naivi ir lengvabūdiška. Skrūpulingai analizuoju tavo ištartus žodžius, keliu klausimus ir ieškau atsakymų. Susidėlioju mūsų galimų pokalbių planus ir mokausi mintinai, kad būčiau pasiruošus. Sujungiu visus melų, saldžių pasakėlių ir naivių įstorijų filtrus, kad jie kruopščiai filtruotų visą įeinančią informaciją.
Griežtai parenku drabužius, kelis kartus šukuoju plaukus. Garsiai kaukšiu batų kulniukais, nes jų kaukšėjima darniai dera su mano femme fatale.
O tada - tada TU. Iš galvos lekia visi planai, griežti nusistatymai, rimta veido išraiška.
Aį tirpstu, aš krentu, aš sklendžiu tik tau ir man suvokiamoj realybėj, kur nesibodėdami statom cukraus vatos pilis, pučiam rožinius balionus ir juokiamės realybei į veidą. Kur žodį "negalim" mes sutrypiam kojom ir dar pašokinėjam ant viršaus.
Nedaryčiau, netikėčiau, negalvočiau.
Negalėčiau.
Nes tu - mano priklausomybė, mano nirvanos būsena, mano veiksmingiausia ecstasy tabletė...
Ir tik tu.