Laikas bėga taip greitai, kad, atrodo, kartais vienas oro įkvėpimas praskrieja dienom, savaitėm, mėnesiais... :) Nežinau, kur mano mūza laksto, kur slepiasi ar už kurio kampo tūno pasislėpus, tačiau atrodo jau matau jos siluetą tolumoj ir jaučiu kirbantį norą įsijungtą savo primirštą blog'ą ir vėl grįžt į rašymą. Mano didžiąją aistrą, meilę ir meną. Trims didžiosioms trejybėms, kurios retkarčiais būna užgrūstos į giliausią kampą ir rankos nesiekia klaviatiūros mygtukų, kad vėl smagiai kaukšėdami jie sukurtų tekstą, išvytų iš galvos minčių kratinį ir sutelktų jį žodžių formatu.
Niekaip neapsisprendžiu, koks tas mano blogas turėtų būt. Ar dienoraštis, paremtas asmeniniais nutikimais/išgyvenimais/jausmais, ar savotiškas padrikų minčių kratinys, ar įdomių minčių/idėjų irštva. Tebūnie jis bus toks visoks. Kad skaitytųsi lengvai, kad sukeltų apmąstymus, šypseną ar pyktį. Tiesiog. Kad nepaliktų abejingų. Nes juk mes visi norime padaryti įspūdį, ar ne...? :)
Turiu tokią įdomią savybę - sėdėdama mieste, eidama gatve, važiuodama automobiliu, žiūrėdama pro langą į praeivius aš žiūriu į žmones ir bandau įsivaizduot jų gyvenimus. Kaip ir kur jie gyvena, ką mėgsta, kokius turi pomėgius, ką myli, ko nekenčia. Bandau įsivaizduot tas skubančias moteriškes grįžtančias į namus, karjeristes nusirengiančias savo dalykinius kostiumėlius ir dedančias porftelius į spintą, mylinčius tėčius ruošiančius pusryčius savo šeimai, dabitas ir puošeivas, įsispiriančius į namines šlepetes. Mano vaizduotė piešia kiekvieno iš jų gyvenimo siužetą, bando įsibraut į tų žmonių mintis, išskaityt jų mintis ir išgyvent jausmus. Tarsi stebėtum kino teatrą, kuriame nuolatos kinta aktoriai. Ar Jums nebūna taip? Klikt - ir filmas įsijungia.
O ar mūsų pačių gyvenime nėra taip, jog vienu metu mes gyvename kelis skirtingus gyvenimus? Vieną, tą tikrąjį, kai keliamės ryte, kalbam su savo šeimos nariais, einame į darbą, apsiliejame kava, juokiamės, pykstame, taupome ar leidžiame pinigus. Ir kitą, tą slaptajį, kurį sudaro mūsų išsipildę ar neišsipildę norai, svajonės, pasiekti ar nepasiekti tikslai, nuo visų kitų giliausiai užkišti nutylėti pykčiai ir sąžinės priekaištais. Ar ne retas iš mūsų dėlioja savo ateities vaizdelius, įsivaizduodamas save gražiu, turtingu, protingu, ir, svarbiausia, laimingu? Ar laimė tose svajonėse yra tapati laimei realybėje? Ar svajonės tik dar labiau pabrėžia kasdieninės buities pilkumą? Ar užstrigęs tose ilgalaikėse svajonėse žmogus nepraranda savo tikrojo gyvenimo pojūčio, vis besimėgaudamas tuo, kas bus ir stumdamas į ateitį reikšmingus sprendimus, vis laukdamas, kol ateis laikas ir viskas pasikeis? Juk svoris nenukris pats savaime, dantys netaps baltesni nuo įprastinės blen-a-med dantų pastos, darbdavys nepradės vertint labiau, jeigu jis įsitikinęs, jog tavo darbas - ruošti kavą, vyras nepamatys tavyje pražydusio moteriškumo vien todėl, kad kasdien savo mintyse tu regi save nuostabią, žavią, daug pasiekusią ir koketišką fėją. Ir pažadų sau sąrašas prasitęsia...
Visada sakiau ir sakysiu, kad patys nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie nuolat pikti. Matyt ir tas piktumas kyla iš tų nesėkmių. Jie ir svajot matyt nustoja todėl, kad tiesiai iš rožinio svajonių pasauuio kulniuku plekšteli į murziną balą ant šaligatvio. Ir taip kasdien. Nes mus kasdien supa ne vien mieli, žavūs žmonės, kurie visada nusiteikę padėti. Nes tas išsvajotas sijonas ant užpakalio atrodo toli gražu ne taip seksualiai, kaip turėjo atrodyti. Nes algos dydis toli gražu nėra proporcingas mūsų ego. Ir kad visiškai saugus ir laimingas pasijauti tik grįžęs namo ir įsisupęs į šiltą apklotą su garuojančiu puodeliu mėtų arbatos. Ar nuo to supratimo tampa geriau? O gal kaip tik - blogiau? Gal kelti sau didžiulius tikslus ir, apskritai, svajoti - tai tiesus kelias į savidestrukciją? Bet kam tada Dievulis, kurdamas žmones, sukūrė ir tą mūsų mielą savybę kurti, įsivaizduoti, tapyti nerealius, fantastinius vaizdus, juos analizuoti, narstyti ir kelti klausimus? Tuomet ieškoti atsakymų ir vėl ir vėl ir vėl...?
Reziumė? Jos nebus. Nors gal ir nereikia...?
Jaučiu, jog vaizduotė ir gebėjimas fantazuoti ar svajoti - viena iš pačių nuostabiausių žmogaus savybių. Ji nepanaikinama, neišoperuojama, netgi ne atmetama. Ji visą laiką šalia, tik gal truputį paslėpta ir užguita. Bet vistiek egzistuoja.
***
Pažiūrėk į mane - noriu pamatyt ir tavo išgalvotus gyvenimus.
Niekaip neapsisprendžiu, koks tas mano blogas turėtų būt. Ar dienoraštis, paremtas asmeniniais nutikimais/išgyvenimais/jausmais, ar savotiškas padrikų minčių kratinys, ar įdomių minčių/idėjų irštva. Tebūnie jis bus toks visoks. Kad skaitytųsi lengvai, kad sukeltų apmąstymus, šypseną ar pyktį. Tiesiog. Kad nepaliktų abejingų. Nes juk mes visi norime padaryti įspūdį, ar ne...? :)
Turiu tokią įdomią savybę - sėdėdama mieste, eidama gatve, važiuodama automobiliu, žiūrėdama pro langą į praeivius aš žiūriu į žmones ir bandau įsivaizduot jų gyvenimus. Kaip ir kur jie gyvena, ką mėgsta, kokius turi pomėgius, ką myli, ko nekenčia. Bandau įsivaizduot tas skubančias moteriškes grįžtančias į namus, karjeristes nusirengiančias savo dalykinius kostiumėlius ir dedančias porftelius į spintą, mylinčius tėčius ruošiančius pusryčius savo šeimai, dabitas ir puošeivas, įsispiriančius į namines šlepetes. Mano vaizduotė piešia kiekvieno iš jų gyvenimo siužetą, bando įsibraut į tų žmonių mintis, išskaityt jų mintis ir išgyvent jausmus. Tarsi stebėtum kino teatrą, kuriame nuolatos kinta aktoriai. Ar Jums nebūna taip? Klikt - ir filmas įsijungia.
O ar mūsų pačių gyvenime nėra taip, jog vienu metu mes gyvename kelis skirtingus gyvenimus? Vieną, tą tikrąjį, kai keliamės ryte, kalbam su savo šeimos nariais, einame į darbą, apsiliejame kava, juokiamės, pykstame, taupome ar leidžiame pinigus. Ir kitą, tą slaptajį, kurį sudaro mūsų išsipildę ar neišsipildę norai, svajonės, pasiekti ar nepasiekti tikslai, nuo visų kitų giliausiai užkišti nutylėti pykčiai ir sąžinės priekaištais. Ar ne retas iš mūsų dėlioja savo ateities vaizdelius, įsivaizduodamas save gražiu, turtingu, protingu, ir, svarbiausia, laimingu? Ar laimė tose svajonėse yra tapati laimei realybėje? Ar svajonės tik dar labiau pabrėžia kasdieninės buities pilkumą? Ar užstrigęs tose ilgalaikėse svajonėse žmogus nepraranda savo tikrojo gyvenimo pojūčio, vis besimėgaudamas tuo, kas bus ir stumdamas į ateitį reikšmingus sprendimus, vis laukdamas, kol ateis laikas ir viskas pasikeis? Juk svoris nenukris pats savaime, dantys netaps baltesni nuo įprastinės blen-a-med dantų pastos, darbdavys nepradės vertint labiau, jeigu jis įsitikinęs, jog tavo darbas - ruošti kavą, vyras nepamatys tavyje pražydusio moteriškumo vien todėl, kad kasdien savo mintyse tu regi save nuostabią, žavią, daug pasiekusią ir koketišką fėją. Ir pažadų sau sąrašas prasitęsia...
Visada sakiau ir sakysiu, kad patys nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie nuolat pikti. Matyt ir tas piktumas kyla iš tų nesėkmių. Jie ir svajot matyt nustoja todėl, kad tiesiai iš rožinio svajonių pasauuio kulniuku plekšteli į murziną balą ant šaligatvio. Ir taip kasdien. Nes mus kasdien supa ne vien mieli, žavūs žmonės, kurie visada nusiteikę padėti. Nes tas išsvajotas sijonas ant užpakalio atrodo toli gražu ne taip seksualiai, kaip turėjo atrodyti. Nes algos dydis toli gražu nėra proporcingas mūsų ego. Ir kad visiškai saugus ir laimingas pasijauti tik grįžęs namo ir įsisupęs į šiltą apklotą su garuojančiu puodeliu mėtų arbatos. Ar nuo to supratimo tampa geriau? O gal kaip tik - blogiau? Gal kelti sau didžiulius tikslus ir, apskritai, svajoti - tai tiesus kelias į savidestrukciją? Bet kam tada Dievulis, kurdamas žmones, sukūrė ir tą mūsų mielą savybę kurti, įsivaizduoti, tapyti nerealius, fantastinius vaizdus, juos analizuoti, narstyti ir kelti klausimus? Tuomet ieškoti atsakymų ir vėl ir vėl ir vėl...?
Reziumė? Jos nebus. Nors gal ir nereikia...?
Jaučiu, jog vaizduotė ir gebėjimas fantazuoti ar svajoti - viena iš pačių nuostabiausių žmogaus savybių. Ji nepanaikinama, neišoperuojama, netgi ne atmetama. Ji visą laiką šalia, tik gal truputį paslėpta ir užguita. Bet vistiek egzistuoja.
***
Pažiūrėk į mane - noriu pamatyt ir tavo išgalvotus gyvenimus.