Aukštą gyvenimo lygį pasiekusiose šalyse naktimis prie šiukšlių konteinerių dažnai galima sutikti „friganų“ – žmonių, kurie maitinasi išskirtinai tik tuo, ką randa atliekų konteineriuose šalia prekybos centrų, maisto produktų įmonių. Neapsigaukite, tai nėra asocialūs ar skurdą kenčiantys žmonės. „Friganais“ tampa (tiksliau – apsisprendžia būti) tiek studentai, tiek solidų darbą turintys žmonės. Kai kuriose šalyse toks gyvenimo būdas yra labai populiarus, virstantis į masinį jaunimo reiškinį.„Friganai“ yra žmonės, kurie savo gyvenimu stengiasi kuo mažiau vartoti, kartu kovodami su materializmu, moraline apatija, perdėtu komfortabilumu, godumu. „Friganizmas“, matyt, kilo po nesėkmingų bandymų boikotuoti konkrečias ar tam tikrų įmonių gaminamas prekes. Ta idėja degę žmonės suvokė, kad problemų kyla ne dėl pačios įmonių, bet apskritai dėl visos į pelną ir besaikį vartojimą orientuotos visuomenės, ir nusprendė... nieko nebepirkti.„Friganizmas“ – tai ekonominės sistemos, kurioje pelno siekis visiškai išstumia etikos taisykles, kai gaminami ir pirkti skatinami produktai itin žalingi mūsų sveikatai ir aplinkai, boikotavimas. Todėl užuot vienos kompanijos produktus keitę analogiškomis kitos kompanijos prekėmis, – „friganai“ apsisprendžia nepirkti nieko, kas nėra būtina.* Friganai sako, kad konteineriuose galima rasti visko, kas tik reikalinga žmogui ir netgi namų ūkiui: maisto, gėrimų, knygų, žurnalų, muzikinių įrašų, įvairių elektroninių prietaisų, baldų, drabužių, žaislų, dviračių, paspirtukų ir kitokio gėrio. Kai kurie konteineriuose „nardo“ vieni, kiti sudaro grupes ir nepamiršta pasidalinti surinktu turtu ir patirtimi. Internete netgi veikia rastų daiktų mainai, taip pat vyksta renginiai „Tikrai, tikrai nemokami turgūs“ (angl. „Really, Really free markets“), kuriuose friganai dalijasi savo patirtimi, dalina savo radinius visiems, kas tik nori ir valgo tai, ką tą dieną yra „sužvejoję“ konteineriuose. Friganai, prisiekę gamtos ir visos visatos mylėtojai, renkasi tik ekologišką transportą. Nors, ne visos keliavimo priemonės yra ekologiškos. Automobilius, darančius žalą visam pasauliui, friganai išmaino į keliavimą traukiniais, dviračiais, riedlentėmis, vaikšto pėsčiomis. Tačiau nesvetimas friganams ir keliavimas autostopu. Anot jų, taip siekiama ne sutaupyti, bet užimti laisvą vietą kito mašinoje. Tai vis geriau, negu keliauti atskira mašina ir taip dar labiau teršti aplinką. „Bendruomenės dviračių programos“ (angl. „Community Bike Programs“) ir „Dviračių kolektyvai“ (angl. „Bike Collectives“) remia žmonių dalijimąsi dviračiais, rastų ir sulaužtytų dviračių taisymą, taip pat moko žmones, kaip taisyti dviračius tol, kol tik įmanoma juos pataisyti.** Akcijos „Maistas, ne bombos“ (angl. „Food not Bombs“) rengiamos vargingiems žmonėms paremti. Renginio metu friganai miestuose dalija benamiams maistą, drabužius. Šiandien su drauge kaip tik išmetėm pusę pakelio ryžių, atlikusių nuo kinų maisto, taip, kad kažkam garantuoti pietūs he he :). * Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-07-20-gyvenimo-nuostata-valgyti-is-siuksliu/66039/print ** Šaltinis: http://gatve.delfi.lt/news/mada_ir_stilius/drastiskas-stilius-friganizmas-protestas-is-konteinerio.d?id=19139975 Aš visada pavydėjau maisto gaminimo ir vertinimo blog'ų jų autoriams :) Aišku ne tiems, kurie daro copy paste ir paprasčiausiai kopijuoja receptus ar restoranų reviu iš kokių nors kitų tinklalapių ir vaidina tikrus gurmanus. Neeee, tokiems tai nepavydžiu. Pavydžiu, pavyzdžiui, www.laukineszasys.lt ir sarkastui A. Užkalniui už tai, kad taip kietai geba komentuot maistą ir gėrimus. Uhhhhh, man atrodo yra labai smagu mokėt įvertint kokį nors 2009 - ųjų metų vyną ir palygint jį su kitų metų derliaus vynu. Arba pažert kritiką už karamelės traškumą kokiam nors itališkam deserte. Kai gyvenom senajam mūsų mini bute, nelabai turėjau galimybę gamint maistą pati. Tuo metu išvis dažniausiai valgydavom kavinėse ar restoranuose - tuo metu buvom tikri Kauno maitinimo įstaigų guru hehe :))) Kai įsikraustėm į savo numylėtinį dabartinį būstą, maisto gaminimas patapo vienu iš didžiausių mano malonumų, o maitinimasis mieste šiandien mums yra veikiau pramoga nei būtinybė. Visiškai netikėtai per porą savaičių Kaune atradau porą perliukų, kuriuose galima ne tik skaniai papietaut, bet ir jaukiai praleist, tarkim, vakarą, ar vėlyvą rytą. Planuoju tais perliukais pasidalyt ir su Jumis - neieškokit čia bais didelės išminties ar dar kažko, vertinimų balasi irgi nebus, tiesiog smagu pasidalyt atradimais :). Pirma užeiga (gal tiksliau, kaukazietiškų ar, kaip pabrėžė padavėja, azerbaidžianietiškų patiekalų restoranas) PITI. Vieta jo tokia gan įdomi - įsikūręs šalia Kauno klinikų, todėl aš galvoju, kad jeigu ligoniukai ten eina valgyt, tai jiems tas maistas turėtų padėt gyt :). Aplinka - gan paprasta, tačiau įdomi (tarkim staliukai padaryti iš siuvimo mašinų). Įkeliu vienintelę foto iš Verslo žinių (dar nepradėjau fotografuot restoranų savo apžvalgoms :))). Taigi - maistas - man patiko. Pasirinkimas - platus - galima rinktis kepsnius, keptus ant laužo, įvairius troškinius ir pan. Kainos - įvairios (pagal meniu.lt, patiekalų kainų vidurkis - apie 13 litų, nors aš sakyčiau, kad šiek tiek daugiau). Valgiau vištieną, keptą ant žarijų. Porcijos - didelės, vištiena buvo kepta ant iešmo ir labai skani. Garnyras - puikus - ryžiai ir marinuotos daržovės. Jokių šlykščių ar riebių padažų ir dauuug prieskonių. Vienu žodžiu - labai labai. Rekomenduoju ir tikrai žinau, kad dar ne kartą trenksimės per pusę miesto pasimėgaut kaukaziečių patiekalais. Beja, vienintelis minusas, jie neturi mano numylėtos latte (bet gal čia veikiau ne minusas, neįsivaizduoju kažkaip kaukaziečių tarp savo kalnų siurbčiojančių baltą kavą ha ha :))). Kitas atradimas - "Piccola Italia" (Maironio g.). Nu va šitu itališko skonio mėgėjų rojum tai žinokit buvau sužavėta. Čia turėtų ištisai gyvent tie, kurie dievina pastą, picas ir kitas itališkas gėrybes. Maistas - nuostabus! Pradėjom nuo pomidorų sriubos (7,95 Lt), kuri buvo tiršta ir kvapni (o duonelė šalia jos - šviežia ir traški, mmmm, kaupiasi seilės :))). Vėliau bandžiau Fetutuccine su Prosciutto Cotto (itališku kumpiu) ir grybais (kaina - 13,95 Lt). Makaronai nuostabūs! Išvis įsimylėjau šitą vietą :) Kolega valgė menkę - jam irgi patiko. Aplinka - gan paprasta, primena jaukią Italijos užeigą, padavėjai - mandagūs, o vynas - puikus. Žinau, kad dar tikrai ne kartą čia eisiu, kadangi meniu liko dar daug nebandytų dalykų, kurie, net neabejoju, tikrai bus tokie pat nuostabūs. Ir jie turi latte... :) Turiu tokią bjaurią savybę - atėjus į restoraną ar kavinę įdėmiai apžiūriu įrankius ir taures - neduok die ten randu nudžiūvusio vandens lašelius ar pirštų antspaudus! Šitose dviejose vietelėse tokių blogumų berods nebuvo. O gal, sužavėta nuostabaus maisto, jų paprasčiausiai nepastebėjau? Heh, mane lengva papirkt... :) Kartais būna tokių keistų dienų. Sudėtingai keistų, sakyčiau. Atrodo ryte atsikeli, kažką darai, ruošiesi, viskas lyg ir tvarkelėje, o vat po darbų grįžti namo vos vilkdamas kojeles. Ir toks vaizdas, kad kūnas bėga prieky, o dūšelė velkasi kažkur iš paskos. Maža to, galva atrodo prikimšta visokių visokiausių minčių, kurios veržiasi pro akis, ausis ir lūpas ir net padėjus galvą ant pagalvės jos kristalizuojasi į visokius paikus vaizdinius ir šmėkščioja prieš akis įvairiais pavidalais. Kaip kokiam siaubo filme. Tokią susijaukusią netvarką smegenuose ir kūne man dažniausiai sukelia žmonės. Heh, visai netikėta, ar ne? Tiksliau gal ne tiek patys žmonės, kiek tam tikri įvykiai ar nutikimai, kuriais jie pasidalija su manim. Jeigu tie pasakojimai sukelia dviprasmiškus jausmus, tada pasidaro visiška makalynė, ko pasekmė ir yra visiškas sistemos išsiderinimas. Vis per kituuuussss :))))). Vis kalu sau į galvą, kad aš - savanaudė egoistė, kurios nedomina kitų nesėkmės. Pasirodo nė velnio. Iš savo AA močiutės paveldėjau empatijos jausmą - kažkada atrodė nesuprantamas jos gebėjimas kitų nesėkmes priimt už gryną pinigą. O dabar pati elgiuosi lygiai taip pat. Kartais, atrodo, visai net nenoriu nervintis - išklausai, pakraipai galvą ir eini sau daryt visokių darbų. Bet kur tau - klausai klausai, prisirenki visokių sudėtingų minčių, kurios vėliau iššaukia dar kitas ir - wuolia - grįžti namo tempdama iš paskos visą bagažą sudėtingų klausimų ir sudėtingesnių atsakymų. Nepatinka. Praeitą savaitę vieną naktį nesudėjau bluosto dėl to, kad perskaičiau vienos mergaitės gyvenimo istoriją - tiksliau pasakojimą apie tai, kaip baisiai susiklosto žmonių gyvenimai. Pradedant skurdu, ligom, nesėkmėm, artimųjų mirtim ir baigiant draugų išdavystėm. Priešnaktinį galvojimą pradėjau tuo, kad bandžiau įsivaizduot, kokia ta mergaitė nelaiminga ir ką reiškia gyvenime neturėt nė vieno artimo žmogaus. Tada dar pradėjau galvot apie visus tokius nelaimėlius, dar apie skurstančius, sergančius. Galop, standartiškai, apie šeimininkų neturinčius ir alkanus gyvūnus lauke (heh, dėl ko apie juos - neklauskit. Visada liūdnas mintis užbaigiu kaip tik tokiom - sakau, tie empatija paremti išgyvenimai turi nepaprastą savybę daugintis it kokie pakvaišę triušiai :)) O mintys apie nelaimingus gyvūnus mane išvis labai labai liūdina. Žodžiu. Kartais jaučiuosi kaip kokia kempinė, kuri kaip vandenį sugeria kitų neigiamas emocijas. Sakyčiau, bloga savybė. O gal kaip tik - ne? Gal mane reikėtų įrašyt į Raudoną knygą kaip nacionalinę vertybę nūdienos pasauly? Ha ha :)) Visi mes kartais išsirikiuojam ir išsiderinam. Dažniausiai dėl skirtingų dalykų. Sakau MB: "Kas tave išveda iš pusiausvyros?". Jis atsako man: "Tu, kai tokiais klausimais trukdai man žaist turnyrą" ha ha :))). Bet aš tyliai pasėdžiu, kol jisai atsilaisvina ir mes ilgai ilgai kalbam apie visokius dalykus. Ir ką jam, vargšeliui, padaryt, kai jo sužadėtinė - per ne lyg (tas žodis rašomas kartu ar atskirai??? :))) emocionali būtybė...? Labai emocionali....? Labai labai emocionali....? :) Labanakt. Ohhhhh.... Jaučiu numirsiu.Turiu naują meilę. Ir tik jinai, tik jinai viena kalta dėl mano kančių. Tik dėl jos dabar jaučiuos išsipūtus kaip helio pripūstas balionas ir tik per ją, jeigu mano skrandis neatlaikys, nusigalabysiu visa prikimšta kaip šventinis paršelis. Va, ta nedorėlė, va mano visų negalavimų priežastis ir visų nuodėmių nuodėmė - Klasika Cow candy. Geras pavadinimas, realiai. Toks, sakyčiau, tikslus - COW. Jo! Va būtent stora, riebia, išsišiepusia karve aš per tą savo naują meilę ir patapsiu! Ir tada, lygiai po mėnesio, į savo išsvajotųjų atostogų lagaminą vietoj šortukų ir suknelių dėsiu apdribusias tunikas ir timpas, nes visi drabužiai bus per maži wuahahahaha :)))) Tai vat - apsivalgiau. Ką ten apsivalgiau, tiesiog apsiryjau. Šitie ledai nerealūs - patikėkit manim, kaip apsidžiaugiau, kai Maximoj pamačiau didelę pakuotę, kadangi tos mažytės ant pagaliuko man visada būdavo per maža. Čia panašiai, kaip kad būtum labai ištroškęs ir gautum tik gurkšnelį vandens. Tik vieną mažulytį guršnelį.... Aijjjj, kaip negeeeera.... :))) Jaučiu skrandis mane dabar keikia ir pyksta. Bet užtat kaip buvo skanu! Tai vat, padariau nemokamą reklamą Premijai :). Jeigu Marytę kankino dėl meilės tėvynei, tai mane galėtų kankint dėl meilės saldumynams - jau kaip patiiiiinka. Ir dar dėl kelių dalykų. Tik kelių. Spėkit, koks kitas? Joooooo, suknelės!!! Šeštadieninis namudinis šeimyninis pokalbis Aš: Žinai ką, meile? Man atrodo aš priklausoma nuo suknelių. Jau kaip man smagu, kai kokią nors gražuolę nukertuuuu MB: Tai žinau, Linut, gi mes visi kažkokių priklausomybių turim. Aš: O kas tada tavo priklausomybė? MB: Tu Ir abu juokiamės balsu. Nu ir kaip tu nemylėsi jo....? :) Aš niekada nepasižymėjau labai gera atmintim. MB sako, kad jeigu būčiau kompas, tai visiškai neturėčiau RAM'ų :) Ar ten kažkaip, esmė ta, kad viską prisimenu tik tą minutę. Aišku, yra visokių būdų kovot su ta savybe - darbe, pavyzdžiui, šefas man liepia viską užsirašinėt. Aš klausau, užsirašau, ir tą lapelį dažniausiai pametu wuahahhahaa :)))). Tad koks iš manęs būtų kompas....? :))) Bet, garbės žodis, aš visai stengiuosi kažką atsimint. Įsidėmėt žodžius, faktus ir visokius kitokius dalykus, kad nereikėtų klapsėt blakstienom ir stebėtis "O tai tu man tikrai sakei?". Nu bet kažkaip vis pamirštu. Jūs man kalbat kalbat, pasakojat pasakojat, o aš, po kiek laiko, it kokia avis, žiūriu į Jus ir toliau nieko neprisimenu ha ha :))) Beeeee.... :)))). Bet vat kartais mano atmintis ima mane ir nustebina užversdama krūvom prisiminimų. Kartais prisimenu net mažytes smulkmenas - skonius, kvapus, muziką, vieną kartą sutiktus žmones, jausmus, išgyvenimus. Kartais - nuosekliai, o kartais - tik nuotrupas. Smagiausia būna, kai tie prisiminimai užklumpa visai nepasiruošus - kai pamatai ar išgirsti kažką, kas tampa savotiška nuoroda į kažką. Kažkaip sudėtingai parašiau, ar ne? Bet dalykas labai paprastas - pavyzdžiui, kartais lankantis prekybos centre ima ir užgroja kokią nors dainą, kuri pati savaime primena kažkokį žmogų. Jeigu tas žmogus mielas, aš visada išsišiepiu nuo ausies iki ausies ir lėtai slinkdama tarp daržovių lentynų iš naujo išgyvenu visus tuos prisiminimus. Žmonės sako, kad jiems mane primena RHCP. :) Fainai, nes būtų gėda, jeigu primintų koks nors, pavyzdžiui, Žvagulis. Bet jaučiu, kad apie tuos RHCP aš visiems esu gerokai išūžus ausis, kadangi kai jie suplanavo atvažiuot į Lietuvą ir visiems pranešė, netgi vienas žmogus, su kuriuo labai minimaliai bendrauju, paklausė, ar eisiu į koncertą. Ha ha, aim ze star :)))). Dar prisiminimus sukelia maistas ir gėrimai. Lambrusca man be abejonės primena mano išprotėjusias drauges. Jack'as - dviejų visiškai crazy žmogučių lažybas. Degtinė SOS - prepar'čius prieš mokyklos šokius (kai susimetus penkiese po 2 litus gaudavai maždaug kelis gurkšnius tiesiai iš butelio ha ha :))). Butautų alus man primena Šturmus ir dar daug daug visko. O koks gėrimas tau primena mane? :) SOS šitam žaidime nedalyvauja.... :))) Dauguma tokių, sakytum, ne pirmos eilės prisiminimų tūno kažkur pasąmonėj, sudėlioti į stalčiukus ir laukia, kol bus ištraukti tyčinių ar netyčinių dirgiklių. Būtų visai smagu juos visus kontroliuot pačiai - susidėliočiau, susitvarkyčiau į gražias eiles, kiekvienam uždėčiau pavadinimą ir išsitraukčiau tada, kai labiausiai norėčiau. Tokiu atveju, spėju, vieni iš jų būtų itin dažnai naudojami - nes kai kuriuos dalykus man žiauriai smagu prisimint. Žinot, kuo dar prisiminimai žavūs? Tuo, kad jie - realūs, išgyventi ir patirti. Ir kiekvienas iš jų tik dar kartą leidžia įsitikint, kad jeigu viskas vyko būtent taip, tai vadinasi taip ir turėjo būt. Ir kad šiandien nieko nekeistum. Ničnieko. Nes sąmonė turi tokią įdomią savybę nugramzdint į užmarštį tuos dalykus, kurie liūdni, skausmingi ar nemalonūs. Prisiminimai mus lydis visur - apsidairyk, jų - milijonai. *** It's so hard to forget someone who gave you so much to remember. Jie maži, dideli arba nesvarbūs. Jie - grėsmingai vienodi arba kas kartą vis kitokie. Linksmi, malonūs, patrakę arba, kaip tik, nuobodūs ir įgrisę iki gyvo kaulo. Be jų diena taptų kitokia, o gal išvis net nepavyktų jos nugyvent. Taip, jie - tai ritualai. Kasdieniniai, kassavaitiniai o gal tik retkartiniai. Mylimi arba ne. Nemėgstami arba ne. Kad ir kokie bebūtų, visada - įprastiniai. Pats svarbiausias mano rytinis ritualas - kavos gėrimas. Nesvarbu, ar vėluoju ar ne, savaitgalis ar paprasta diena, kiekvienas mano rytas prasideda puodeliu kavos su pienu. Paprastą dieną - geriant dideliais gurkšniais ir galvotrūkčiais lekiant pro duris, savaitgalį - tingiai raivantis pataluose ir lėtai mėgaujantis šviežiu aromatu. Kartais, kai namuose nebūna pieno ir mes abu su MB vis pamirštam jo nupirkt, kavą perku statoil'e. Turiu vieną tokį mėgstamą - ten dirba tokia hiperaktyvi mergikė, kuri visada šypsosi dar labiau, kai žiūri į mano užtinusį nuo miego veidą ir ranką, vis dengiančią žiovaujančią burną. Jin visada man palinki Gražios dienos, aš jai visada žaviai nusižiovauju ir mes abi pradedam savo dieną. Irgi ritualas, kaip gi kitaip? :) Važiuodama į darbą aš dažniausiai budinuosi garsiai dainuodama. Pasileidžiu kokią nors radijo stotį, kuri tuo metu groja ką nors gero, ir, gestikuliuodama rankom dainuoju. Vaizdas iš šono turėtų būt nemirtingas, bet man smagu :). Vakare, po darbų, su MB turim kas kelias dienas pasikartojantį pavasarinį ritualą - kaljanas + ledai namų balkone. Čia mūsų maža nuodėmė, kurios niekaip negebam atsikratyt. Bet jeigu atmesim visas baisias istorijas apie tokius rūkorius kaip mes, tai šitas ritualas - itin malonus būdas aptart visos dienos įvykius ar pakalbėt apie kokius nors dalykus. Ritualas, ne kitaip. Vakarais dar mėgstu įsitempt laptop'ą į lovą - įsirausus tarp pagalvių labai smagu žiūrėt, kokį nors bobišką serialą, kaip pavyzdžiui, Desperate Housewives. Ir kai jungiu kompiuterį lauk, sukvykiu kažką panašaus į "Zuikeli", tada pasigirsta gilus atodūsis ir Jis ateina paimt kompiuterio iš manęs :))) Wuahahahhaaaa :) Ir dar būtinai bučinukas prieš miegą. Būtinai. Vasarą dar mėgstam sekmadienio pusryčius senamiesty arba Laisvės alėjoj. Nieko nėra maloniau, nei gert vėlyvą kavą stebint pro šalį bėgantį miestą - savotiška savaitgalio oazė miesto centre. Ritualai neatsiranda savaime. Juos susikuriam patys, priklausomai nuo to, kaip labai mums jų reikia ir kaip labai mes jų norim. Esmė jų paprasta - jie paprasčiausiai būtini. Kad įvestų tvarkos į chaosą. Kad padėtų teisingai susidėliot vertybes ir norus bei nepasiklyst juose. Kad leistų bent akimirkai sustot ir pagalvot ar viską darai teisingai. Taip, tai - ritualai. Žinot, o kartais aš bijau pažiūrėt tiesai į akis. Užsicukruoji sielą, aptemdai akis rožiniais akiniais, įkalbi sąžinę tikėt spalvotais debesėliais ir tuo, kad viskas - miela, gražu, žavu ir pūkuota. Kad visi vaikai tiki Kalėdų seneliais, kad žmonės meluoja, nes nori apsaugot nuo visokių blogumų, kad karai vyksta tik griaunant namus, bet nežudant ištisų kaimų bei miestelių ir kad ten, kažkur aukštai ant puraus debesėlio sėdi senas senas dievulis ir didelėm akim stebi viską, kas vyksta. Ir užteks jam vieną dieną bakstelėt lazda, ir pasaulis pasidarys toks vėl gražus gražus, kaip kad panašiai po pirmo tvano - visi mes išlauksim tą baisią dieną ir vėl gyvensim lyg niekur nieko. Tuo tarpu blogiečiai degs pragare. Visi. Damn. Jeigu galima būtų įasmenint visus jausmus, tiesą geriausiai atitiktų moteris. Aukšta, liekna, raudona suknele vilinti, šviesiomis garbanomis purenanti savo išpuoselėtus plaukus ir ilgais lakuotais nagai papuoštais pirštai gniaužianti cigarilę su kandikliu. Ir juokas. Skardus, garsus, viliojantis ir garsiai bylojantis kažką panašaus į "heh, žemės ti kirmėliukai, tik AŠ, AŠ geriausiai žinau kaip yra iš tiesų".... Mes visi pripratę, auklėti ir išauklėti, kad geriausias mūsų draugas yra tiesa, kadangi su melu mums ne pakeliui. Melas - blogis, niekšas ir meluoja tik blogi žmonės. Taip, tiesa kartais būna išganymas, kai reikia įsitikint tam tikrais dalykais, kurie yra malonūs, geri, tikri ir neišgalvoti. Kai reikia apsaugot tuos, kurie nekalti ir nuteist tuos, kurie kalti. Kai pripažįsti, kad suklydai arba, atvirkščiai, parodai, kad buvai teisus. O kaip tada visi kiti atvejai...? Kai ta prakeikta kalė koketiškai kvatoja tau į veidą ir vaidenasi kiekvienam žingsny, kad sumenkintų, pajuoktų, pasišaipytų....? Kad pasakytų tau, ką ten pasakytų, tiesiog išklyktų tau į veidą, koks silpnas, kvailas ar bailys tu esi. Kad bijai daryt kažką, ko labai nori, bet nedrįsti. Kad bijai sau pripažint, kad tau jau nebegera nuo visų tų cukruotų vatų, meilinimuisi ir kitokio briedo. Kad paprasčiausiai pavargai. Ar kad bijai būt laimingas. Aš ir sakau - norint tiesai pažiūrėt į akis reik drąsos. Fuck that. |
Apie mane I'll love you tomorrow, if you love me today. ;) Archyvai
January 2017
Categories
All
|