Tie, kurie visą gyvenimą gyvena didesniam mieste (na, tarkim, kaip mano būsimas vyras - kaunietis iki pat panagių - jis netgi miške mažas ieškodavo šaligatvių ir dar dabar nelabai supranta, kuriem galam eit uogaut ar grybaut, jeigu turguj galima nusipirkt gatavų produktų hehe :) ) nelabai žino ir nelabai įsivaizduoja, ką reiškia gyvent mažesniam miestely. Na, ne kaime, daugmaž tokiam, vidutinio dydžio, kuriam gyvena apie ~ 6 tūkst. žmonių, yra ligoninė, mokyklų, bažnyčia ir dar keli vietinio naudojimo taškai. :) Ką reiškia gyvent kaime aš, tiesą sakant, irgi nelabai žinau - visos mano tikrojo kaimo žinios telpa į vasaras, kurias leisdavom sodybose. Kaimynė turėjo karvę, į kurią žiūrėdavom iš tolo ir gaidį, kuris vydavosi mus aplink namą - tiek ir teliko tų žinių :). Dar dar šiek tiek šieno grėbimo, ravėjimo ir bulvių sodinimo. Ir viskas.
Kai išvažiavau į Kauną, viskas pasikeitė kardinaliai - mano gyvenime atsirado ir, be abejonės, užsitvirtino tokie globalūs dalykai kaip viešasis transportas, naktinis gyvenimas ir Akropolis. Oh yeah, baby! :) Dabar į namus pavyksta grįžt maždaug kartą ar du per mėnesį - dažniausiai kelioms dienoms.
Bet šįkart grįžau ilgiau, nes leidau sau prabangą vidury gūdžios žiemos - ištisas dvi savaites atostogų. Teoriškai viskas turėjo atrodyt ypač smagiai - aš, karštas vynas, pusnys sniego ir snieglentė! Jau įsivaizdavau save nuo ryto iki vakaro stovinčią ant kalno, lekiančią žemyn pašėlusiu greičiu ir nereaguojančią į beveik be perstojo skambantį telefono aparatą. Aha, įsivaizdavau. Dabar už lango - maždaug +2 ir daug balų. :) Bet naiviai viliuosi, kad oras dar atšals ir mano snieginėms svajonėms dar bus lemta išsipildyt.
O šiaip tai būdama pas tėvus vėl jaučiuosi tarsi grįžus į studijų laiką, kai per sesiją galėdavau sėdėt namuose ištisą mėnesį... :)
Tai vat, apie ką aš aš čia? Aij jo jo, apie gyvenimą mažuose miesteliuose. Taigi, jau buvau primiršus, ką tai reiškia. Mažam miestely visi viską apie vieni kitus žino - labai juokinga. Teta pasakoja apie vieną moterį, kuri iš pradžių turėjo vieną vyrą, po to kitą, o dar vėliau susirado buvusį kalinį su šratu patys žinot kur. Error... :) Sakau iš kur Jūs žinot? Sako - apie ką? Kad kalėjime buvo? Sakau nea, apie šratą. Sako - taigi žmonės kalba. Wuahauhhaaa :))). Arba dar pasakojo apie tokį vyrą su žmona, kurie nemiega kartu. Bet turi du vaikus. Haha, pasakykit man, iš kur jie sužino tokius dalykus...? :)))))
Šiandien buvau pas savo kirpėją, pas kurią eidavau dar kai ėjau į mokyklą. Jin perdeda kokią nors vieną sruogą iš vienos pusės į kitą ir sako - uoj, kaip Jūs gražiai ir stilingai atrodot! Šypteliu - aha, stilingai... ŽIAURIAI. Hehe :). Šalia manęs sėdi mergaitė ir pasakoja kirpėjai, kaip ją anoj kirpykloj nukirpo "suvis negražiai, nes kokia tai keista kirpėja buvo, <...> tai jin dabar visada pažiūri pirmiausia, kad vėl kaip durnai neapkirptų". Pusę dienos bandžiau surast grožio saloną, kuriam galėčiau pasidaryt manikiūrą - mission imposible, nes Internete geba užsiregistruot tik tie, kurių grožio salonai šiuo metu yra bankrutavę. Bet juk tai - tokios smulkmenos, ania...? :) Visi čia vaikšto savo kojom, pereina per miestely skersai ir išilgai per 15 min ir ... šypsosi. :). Ir, kas svarbiausia, čia žmonės yra geri.
Močiutė sako - buvai pašto dėžutėj? Sakau nea, o ko? Lauki ko nors? Sako - taigi turi visokių reklamų atnešt. Dar kartais atneša laikraštį, kuris iš tiesų yra skirtas kaimynams, bet, kadangi laiškanešė pritingi eit per kiemus, tai sudarė žodinį susitarimą su močiute, kad ji perduos. Ir jin perduoda - aišku, prieš tai perskaičius. Sako - o tai kas čia tokio? Gi aš nunešu, atiduodu. :) Dar jin papasakoja, kad numirė Janė iš tos ir tos gatvės. Sako - tu matai, gi jau sena buvo. Sakau - o tai kiek jai metų? Sako - 70 (primenu, kad jai pačiai - jau virš 80). Ir tada papasakoja, kuo buvo apsirengus, kiek buvo giminių ir kur buvo gedulingi pietūs. Ir eina toliau budėt prie pašto dėžutės.
Net mūsų katė gyvena kitokiu ritmu nei išpaikintas ir išcackintas Bagis. Tas ryžas kailio gniutulas dieną eina mušt aplinkinių katinų, o naktį ramiai sau pučia į akį namuose. Vieną kartą grįžo be priekinio danties - bet užtat jį dabar matyt gerbia visi kiemo katinai... :).
Aš manau, kad gyvent mažam miestely yra gera. Nors, pavyzdžiui, mano teta veržiasi į Vilnių, nes ten bazuojasi visos jos neįgyvendintos svajonės. O mama į ten irgi važiuoja kirptis - nes čia tos kirpėjos tai tokios labai šiaip sau... :). Čia gyvent visų pirma yra paprasta - nes visi vieni kitus pažįsta ir šiaip viskas pasiekiama ranka. Čia daug gamtos, pigesnis šildymas ir maistas. Čia miestiečiams įprasti dalykai tampa didele naujiena, kuri vertinama visai kitaip. Nėra idealesnės vietos poilsiui nuo miesto triukšmo ir
Gera tuose mažuose miesteliuose, ne kitaip.
Kai išvažiavau į Kauną, viskas pasikeitė kardinaliai - mano gyvenime atsirado ir, be abejonės, užsitvirtino tokie globalūs dalykai kaip viešasis transportas, naktinis gyvenimas ir Akropolis. Oh yeah, baby! :) Dabar į namus pavyksta grįžt maždaug kartą ar du per mėnesį - dažniausiai kelioms dienoms.
Bet šįkart grįžau ilgiau, nes leidau sau prabangą vidury gūdžios žiemos - ištisas dvi savaites atostogų. Teoriškai viskas turėjo atrodyt ypač smagiai - aš, karštas vynas, pusnys sniego ir snieglentė! Jau įsivaizdavau save nuo ryto iki vakaro stovinčią ant kalno, lekiančią žemyn pašėlusiu greičiu ir nereaguojančią į beveik be perstojo skambantį telefono aparatą. Aha, įsivaizdavau. Dabar už lango - maždaug +2 ir daug balų. :) Bet naiviai viliuosi, kad oras dar atšals ir mano snieginėms svajonėms dar bus lemta išsipildyt.
O šiaip tai būdama pas tėvus vėl jaučiuosi tarsi grįžus į studijų laiką, kai per sesiją galėdavau sėdėt namuose ištisą mėnesį... :)
Tai vat, apie ką aš aš čia? Aij jo jo, apie gyvenimą mažuose miesteliuose. Taigi, jau buvau primiršus, ką tai reiškia. Mažam miestely visi viską apie vieni kitus žino - labai juokinga. Teta pasakoja apie vieną moterį, kuri iš pradžių turėjo vieną vyrą, po to kitą, o dar vėliau susirado buvusį kalinį su šratu patys žinot kur. Error... :) Sakau iš kur Jūs žinot? Sako - apie ką? Kad kalėjime buvo? Sakau nea, apie šratą. Sako - taigi žmonės kalba. Wuahauhhaaa :))). Arba dar pasakojo apie tokį vyrą su žmona, kurie nemiega kartu. Bet turi du vaikus. Haha, pasakykit man, iš kur jie sužino tokius dalykus...? :)))))
Šiandien buvau pas savo kirpėją, pas kurią eidavau dar kai ėjau į mokyklą. Jin perdeda kokią nors vieną sruogą iš vienos pusės į kitą ir sako - uoj, kaip Jūs gražiai ir stilingai atrodot! Šypteliu - aha, stilingai... ŽIAURIAI. Hehe :). Šalia manęs sėdi mergaitė ir pasakoja kirpėjai, kaip ją anoj kirpykloj nukirpo "suvis negražiai, nes kokia tai keista kirpėja buvo, <...> tai jin dabar visada pažiūri pirmiausia, kad vėl kaip durnai neapkirptų". Pusę dienos bandžiau surast grožio saloną, kuriam galėčiau pasidaryt manikiūrą - mission imposible, nes Internete geba užsiregistruot tik tie, kurių grožio salonai šiuo metu yra bankrutavę. Bet juk tai - tokios smulkmenos, ania...? :) Visi čia vaikšto savo kojom, pereina per miestely skersai ir išilgai per 15 min ir ... šypsosi. :). Ir, kas svarbiausia, čia žmonės yra geri.
Močiutė sako - buvai pašto dėžutėj? Sakau nea, o ko? Lauki ko nors? Sako - taigi turi visokių reklamų atnešt. Dar kartais atneša laikraštį, kuris iš tiesų yra skirtas kaimynams, bet, kadangi laiškanešė pritingi eit per kiemus, tai sudarė žodinį susitarimą su močiute, kad ji perduos. Ir jin perduoda - aišku, prieš tai perskaičius. Sako - o tai kas čia tokio? Gi aš nunešu, atiduodu. :) Dar jin papasakoja, kad numirė Janė iš tos ir tos gatvės. Sako - tu matai, gi jau sena buvo. Sakau - o tai kiek jai metų? Sako - 70 (primenu, kad jai pačiai - jau virš 80). Ir tada papasakoja, kuo buvo apsirengus, kiek buvo giminių ir kur buvo gedulingi pietūs. Ir eina toliau budėt prie pašto dėžutės.
Net mūsų katė gyvena kitokiu ritmu nei išpaikintas ir išcackintas Bagis. Tas ryžas kailio gniutulas dieną eina mušt aplinkinių katinų, o naktį ramiai sau pučia į akį namuose. Vieną kartą grįžo be priekinio danties - bet užtat jį dabar matyt gerbia visi kiemo katinai... :).
Aš manau, kad gyvent mažam miestely yra gera. Nors, pavyzdžiui, mano teta veržiasi į Vilnių, nes ten bazuojasi visos jos neįgyvendintos svajonės. O mama į ten irgi važiuoja kirptis - nes čia tos kirpėjos tai tokios labai šiaip sau... :). Čia gyvent visų pirma yra paprasta - nes visi vieni kitus pažįsta ir šiaip viskas pasiekiama ranka. Čia daug gamtos, pigesnis šildymas ir maistas. Čia miestiečiams įprasti dalykai tampa didele naujiena, kuri vertinama visai kitaip. Nėra idealesnės vietos poilsiui nuo miesto triukšmo ir
Gera tuose mažuose miesteliuose, ne kitaip.