Yra dvi rūšys žmonių - vieni yra geri, kiti - blogi. Čia panašiai, kaip kad paimtum du obuolius - vieną gražų ir prisirpusį, o kitą - suvytusį ir patamsėjusį. Atsikąstum vieno, paskui kito ir ... susirauktum. Sakytum, kad pirmas buvo skanus, o antras - ne. Bet po kiek laiko pripažintum, kad visi tie dailūs obuoliai - vienodo skonio, o tie, raukšlėtieji - visi skirtingai bjaurūs. Vat ir su žmonėm panašiai, kai pagalvoji.
Nežinau kas yra geriau - būt iš prigimties gera, teigiama asmenybe, ar piktdžiuga niurzga? :) Toks klausimas be esmės, ar ne? Kas gali norėt būt blogu žmogum? Matyt kai Dievulis kūrė pasaulį, puikiai tą suprato - būtent todėl žmonėms paprasčiausiai nesuteikė teisės pasirinkt - nusprendė pats.
Pavyzdžiui aš niekada netikau į tų gerųjų žmonių gretas. Dar mokykloj, užuot žaviai besišypsojus ir klapsėjus akelėm, klasiokams išdroždavau ką manau apie jų kvailas mintis ar elgesį, o valgykloj, užuot kramtydama apdegusią bandelę, įžūliai ją prašydavau pakeist kita. Niekada neužmiršdavau tų, kurie man padarydavo ką nors negera ir ištaikius momentą paprasčiausiai ... atkeršydavau. :)
Jeigu man nebūdavo nuotaikos, ar šiaip kas sunervindavo, mano visa povyza bylodavo apie mano pyktį - kuriems galams slėpt...?
Bijau, kad nedaug kas pasikeitė ir dabar - žmonės sako, kad jausmus aš parodau akivaizdžiai - kai pykstu, tai iš širdies (čia net tais atvejais, kai penkis kartus paklausta ar pykstu, sakau, kad "Ne"), jeigu myliu - tai be proto, be krašto, jeigu jau žaviuosi - tai atvirai. Iš mamos paveldėjau gebėjimą sakyt komplimentus - tik jų mama sako gerokai daugiau - jeigu aš jau pagiriu, vadinasi, nemeluoju. Bet negiriu tam, kad sulaukčiau grąžos - ne ne. Girt reikia tam, kad pasakytum žmogui tiesą, o ne kad pats gautum dėmesio. Sakydama komplimentus nemoku meluot. Damn, kartais. Damn. :))
Bet juk neįdomu būt teigiamu žmogum, ar ne? Kaip rodo mano neilga 26-erių metų gyvenimo praktika, tie meilučiai / zuikučiai / katučiai namuose virsta žiežulom ir velniais. Sakot, ne? O iš kur tada toks reiškinys kaip "Baby face killer"? A? A?
Bet iš kitos pusės, žmonės, kurie nuolatos pikti ir niurzgantys juk tokie buvo ne visada. Ar visada? Hmz. Klausimas.
O gal tai, kad nemoki džiaugtis pasauliu jau visiškai nebegerai?
Aš nežinau, kaip įvertint žmogaus gerumą ar blogumą. Išvis, kas turi vertint tokius dalykus? Juk net ir Adolfą Eva mylėjo. Aha, mylėjo.
Tad gal tai, kas vienam atrodo baisu, kitam yra visai normalu...?
Tai vat, klausom vakarui šitą dainą - tokia slow motion. Ir pagalvojam, ar mes šiandien geri, ar nelabai.
Nežinau kas yra geriau - būt iš prigimties gera, teigiama asmenybe, ar piktdžiuga niurzga? :) Toks klausimas be esmės, ar ne? Kas gali norėt būt blogu žmogum? Matyt kai Dievulis kūrė pasaulį, puikiai tą suprato - būtent todėl žmonėms paprasčiausiai nesuteikė teisės pasirinkt - nusprendė pats.
Pavyzdžiui aš niekada netikau į tų gerųjų žmonių gretas. Dar mokykloj, užuot žaviai besišypsojus ir klapsėjus akelėm, klasiokams išdroždavau ką manau apie jų kvailas mintis ar elgesį, o valgykloj, užuot kramtydama apdegusią bandelę, įžūliai ją prašydavau pakeist kita. Niekada neužmiršdavau tų, kurie man padarydavo ką nors negera ir ištaikius momentą paprasčiausiai ... atkeršydavau. :)
Jeigu man nebūdavo nuotaikos, ar šiaip kas sunervindavo, mano visa povyza bylodavo apie mano pyktį - kuriems galams slėpt...?
Bijau, kad nedaug kas pasikeitė ir dabar - žmonės sako, kad jausmus aš parodau akivaizdžiai - kai pykstu, tai iš širdies (čia net tais atvejais, kai penkis kartus paklausta ar pykstu, sakau, kad "Ne"), jeigu myliu - tai be proto, be krašto, jeigu jau žaviuosi - tai atvirai. Iš mamos paveldėjau gebėjimą sakyt komplimentus - tik jų mama sako gerokai daugiau - jeigu aš jau pagiriu, vadinasi, nemeluoju. Bet negiriu tam, kad sulaukčiau grąžos - ne ne. Girt reikia tam, kad pasakytum žmogui tiesą, o ne kad pats gautum dėmesio. Sakydama komplimentus nemoku meluot. Damn, kartais. Damn. :))
Bet juk neįdomu būt teigiamu žmogum, ar ne? Kaip rodo mano neilga 26-erių metų gyvenimo praktika, tie meilučiai / zuikučiai / katučiai namuose virsta žiežulom ir velniais. Sakot, ne? O iš kur tada toks reiškinys kaip "Baby face killer"? A? A?
Bet iš kitos pusės, žmonės, kurie nuolatos pikti ir niurzgantys juk tokie buvo ne visada. Ar visada? Hmz. Klausimas.
O gal tai, kad nemoki džiaugtis pasauliu jau visiškai nebegerai?
Aš nežinau, kaip įvertint žmogaus gerumą ar blogumą. Išvis, kas turi vertint tokius dalykus? Juk net ir Adolfą Eva mylėjo. Aha, mylėjo.
Tad gal tai, kas vienam atrodo baisu, kitam yra visai normalu...?
Tai vat, klausom vakarui šitą dainą - tokia slow motion. Ir pagalvojam, ar mes šiandien geri, ar nelabai.