Pavasaris, kaip visada, atlekia pasišokinėdamas! Krykštauja, turškiasi antys (po dvi, po dvi), kleketuoja parskridę gandrai (ir priperi visą lizdą pasišiaušusių ilgasnapių), visos pakalnės pabyra spalvotais žiedais, visi pradeda šypsotis vis dažniau ir dažniau. Ryte bėgu pro duris (vėluoju, nes niekaip neapsisprendžiu ar nuogom kojom dar nešalta) ir vos neužvirstu ant pagyvenusio kaimyno, kuris kiekvieną rytą nusileidžia paimt laikraščio iš pašto dėžutės. Atsargiai, pone, parkrisit! - sako jisai man ir šypsosi. Aš šypsausi atgal ir palinkiu jam geros dienos. Bėgu toliau, važiuoju į darbą, pakeliui stabteliu kavos, pasileidžiu muziką, padainuoju kartu su ZIP FM'u, tada atbūnu darbo dieną, papietauju su kolege, važiuoju namo, pagaminu vakarienę, su vyru aptariam dienos darbus ir einam miegot. Kitą rytą kartojasi ta pati istorija, tik truputį kitokia dienos pabaiga. Tarp darbo dienų įsiterpia savaitgalis, o tada vėl - penkių dienų rutina. Savaitės lekia tokiu greičiu, kad kartais jaučiuosi taip, tarsi kažkas žiūrėtų filmą apie mane ir visą laiką laikytų "pagreitintą" rėžimą.
Bet vieną rytą, prieš važiuodama į darbą aš pažiūriu į dangų. Visai netyčia ir visai ne specialiai - tiesiog paukščiai vėl apdergė mano mašinos stogą ir, mintyse nusikeikus kelis kartus (nes vėl reikės plaut), aš užverčiu galvą, kad iškoliočiau tuos plunksnuotus chuliganus. Ir tada pamatau TAI. Kad jau žydi kaštonai. Apsipylę baltutėliais žiedais ir gardžiai kvepia. Ir visai šalia manęs, šalia tako, kuriuo aš kasdien einu. Kaip galėjau praleist? Gal jie pražydo kaip tik tada, kai aš skubėjau mokėt už greičio viršijimą? Ar tada, kai nudelbus nosį užkliuvau už šaligatvio ir susiplėšiau pėdkelnes? Ar tada, kai įsipyliau kavos ir išlaisčiau ją kieme? O gal tada, kai susiraukus dėl nepatenkinto kliento, murmėdama pykau ant viso pasaulio? O gal kaip tik tą dieną, kai susinervinau pamačiusi maximos čekį, kadangi ta kasininkė vėl paskaičiavo per daug...? Kodėl mes, apsikrovę kasdieniniais reikalais praleidžiam tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs ir reikšmingi? Juk tokiu atveju taip lengva praleist tiek gražių akimirkų!
Nudelbus akis aš vėpsau į savo conversus, kuriuos sugebėjau išmurkdyt purve ir visas vakarinis pasivaikščiojimas nueina šuniui ant uodegos. O lauke švietė saulė. Ir nelijo. Ir bėgo juokingas šuo, kuris norėjo, kad paglostyčiau, bet aš jo nemačiau. Nes žiūrėjau į purvą ant batų, nes: 1) conversai brangiai kainuoja, 2) kaip aš dabar atrodau, 3) jaučiu neišsiplaus ir reikės pirkt naujus.
Mes apsiašarojam žiūrėdami liūdną šeimos istoriją, bet kada paskutinį kartą sakei mamai, kad ją myli? Ar tėčiui, kad jo duotos pamokos tau buvo labai svarbios? Ar pagyrei draugės suknelę? O kada savo brangiajam (-ai) pasakei, kad jis (ji) žiauriai gerai bučiuojasi? Aš nesakau, kad reikia kasdien bert rieškutėm komplimentus ar meilius žodžius, bet jeigu mes gaištam laiką liedami kritiką, tai gal geriau išnaudokim jį sakydami kažką gražaus?
Ir kodėl mes jau geriau stebim purvą ant batų, nei kad pakeliam akis kažkur aukščiau, kur pamatytumėm kažką gražaus...?
***
Ar žinot, kad žydint kaštonams reikia įsimylėt?
Ir aš kasmet vėl įsimyliu iš naujo.
Nes taip smagiau... :)
Bet vieną rytą, prieš važiuodama į darbą aš pažiūriu į dangų. Visai netyčia ir visai ne specialiai - tiesiog paukščiai vėl apdergė mano mašinos stogą ir, mintyse nusikeikus kelis kartus (nes vėl reikės plaut), aš užverčiu galvą, kad iškoliočiau tuos plunksnuotus chuliganus. Ir tada pamatau TAI. Kad jau žydi kaštonai. Apsipylę baltutėliais žiedais ir gardžiai kvepia. Ir visai šalia manęs, šalia tako, kuriuo aš kasdien einu. Kaip galėjau praleist? Gal jie pražydo kaip tik tada, kai aš skubėjau mokėt už greičio viršijimą? Ar tada, kai nudelbus nosį užkliuvau už šaligatvio ir susiplėšiau pėdkelnes? Ar tada, kai įsipyliau kavos ir išlaisčiau ją kieme? O gal tada, kai susiraukus dėl nepatenkinto kliento, murmėdama pykau ant viso pasaulio? O gal kaip tik tą dieną, kai susinervinau pamačiusi maximos čekį, kadangi ta kasininkė vėl paskaičiavo per daug...? Kodėl mes, apsikrovę kasdieniniais reikalais praleidžiam tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs ir reikšmingi? Juk tokiu atveju taip lengva praleist tiek gražių akimirkų!
Nudelbus akis aš vėpsau į savo conversus, kuriuos sugebėjau išmurkdyt purve ir visas vakarinis pasivaikščiojimas nueina šuniui ant uodegos. O lauke švietė saulė. Ir nelijo. Ir bėgo juokingas šuo, kuris norėjo, kad paglostyčiau, bet aš jo nemačiau. Nes žiūrėjau į purvą ant batų, nes: 1) conversai brangiai kainuoja, 2) kaip aš dabar atrodau, 3) jaučiu neišsiplaus ir reikės pirkt naujus.
Mes apsiašarojam žiūrėdami liūdną šeimos istoriją, bet kada paskutinį kartą sakei mamai, kad ją myli? Ar tėčiui, kad jo duotos pamokos tau buvo labai svarbios? Ar pagyrei draugės suknelę? O kada savo brangiajam (-ai) pasakei, kad jis (ji) žiauriai gerai bučiuojasi? Aš nesakau, kad reikia kasdien bert rieškutėm komplimentus ar meilius žodžius, bet jeigu mes gaištam laiką liedami kritiką, tai gal geriau išnaudokim jį sakydami kažką gražaus?
Ir kodėl mes jau geriau stebim purvą ant batų, nei kad pakeliam akis kažkur aukščiau, kur pamatytumėm kažką gražaus...?
***
Ar žinot, kad žydint kaštonams reikia įsimylėt?
Ir aš kasmet vėl įsimyliu iš naujo.
Nes taip smagiau... :)