Sveiki, pupuliukai, kaip laikomės? :) Atrodo ju senokai besirašėm, bet, už lango žiema, o žiemą atleistina viskas. Taip, kartoju, žiema paaiškina blogą nuotaiką, virtinę neatliktų darbų, riebalus ant pilvo, išblyškusius skruostus, vitaminų trūkumą ir dar eibę kitų visuotinių bėdų.
Žiemą visi apsnūsta, aptingsta ir nebeįsimyli. Žiūri televizorius šaltais vakarais ir pyksta dėl didelių šildymo kainų.
Rytai prasideda taip pat tingiai ir nūdnai, kaip kad baigiasi vakarai.
Sėdžiu prie lango ir geriu arbatą. Kažkur lauke tuo metu neužsiveda kažkieno mašina, baloj suklumpa vaikas, pirmą kartą susipyksta meilužių pora, katinas suporuoja naują vadą kniauklių, kažką išmeta iš darbo, vienas praeivis nusišypso kitam. Tą akimirką netgi kažkas gimdo, mylisi, skiriasi, taikosi, miršta... Aplink mus kasdien įvyksta tūkstančiai, ką ten tūkstančiai - milijonai įvykių, kurių dalimi mes nesam. Nes juk kiekvienas praeivio žvilgsnis, gestas, žodis slepia tik jam vienam žinomą jo gyvenimo istoriją, kuri jam įdomi/jaudinanti/paika/liūdna/beprotiška.
Kiekvieną dieną gatvėj susitinka begalės įvairialypių jausmų, kurie maišosi, bujoja, persiduoda, išlieka, pasimeta ir vėl sugrįžta kitais pavidalais.
Kas geriau - saugi, rami, tyra siela, kurioj viskas - aišku, paprasta ir konkretu? Ar nuolatinių ieškojimų, įgyvendintų ir neįgyvendintų troškimų sąrašų, kvaitulio, lėkimo pirmyn ir nepaliaujančių savęs atradimų kupina kasdienybė? Ar kiekvienas iš mūsų gyvena tokį gyvenimą, kurį norėtų gyvent iš tiesų? Gal kiekvienas iš mūsų saugo mažą dėžutę norų ir troškimų, kurie, paslėpti po milijonais spynų, tūno, kad niekada negalėtų ištrūkti realybę?
Jeigu mums būtų duota bent viena dieną daryti tai, ką iš tiesų nori ir mėgsti, ką per ją nuveiktum? Jokių ribų, jokių galvojimų, jokių klausim ir atsakymų nes ta diena tik viena ir vienintelė?
Susimąstau.
Ar numanai, kiek supermamų pultų į pašėlusį miesto šurmulį iš suverstų namų, kad vėl pasijaustų gundančios, seksualios ir nerealios viliokės (o taip, Sekse ir mieste - mes ateinam!!!)? Kad pagaliau pirmą kartą gyvenime patirtų vienos nakties nuotykį ir nesijaustų kaltos? Kiek šeimyniškų ištikimų ir dorų šeimos vyrų nertų į geriausius viešnamius, kad patirtų svaiginančią akimirkos jėgą? Kiek užguitų maisto parduotuvių pardavėjų lėkte lėktų į svaiginantį parduotuvių šurmulį ir pirktų, neštų, temptų maišus naujų prabangių daiktų? Kiek vadybininkų lieptų savo bosam valyti jiems batus ir bučiuoti į kojos pirštus? Jeigu tokia diena egzistuotų, ar įsivaizduoji, kiek skirtingų scenarijų žmonės prigalvotų? Ar tai reikštų, kad dauguma iš mūsų gyvena ne taip, kaip iš tiesų norėtų? Ir kad pasaulis kasdie pasipildo naujomis svajonių duženomis...?
Ką tokią svajonių dieną veiktum tu...?
Žiemą visi apsnūsta, aptingsta ir nebeįsimyli. Žiūri televizorius šaltais vakarais ir pyksta dėl didelių šildymo kainų.
Rytai prasideda taip pat tingiai ir nūdnai, kaip kad baigiasi vakarai.
Sėdžiu prie lango ir geriu arbatą. Kažkur lauke tuo metu neužsiveda kažkieno mašina, baloj suklumpa vaikas, pirmą kartą susipyksta meilužių pora, katinas suporuoja naują vadą kniauklių, kažką išmeta iš darbo, vienas praeivis nusišypso kitam. Tą akimirką netgi kažkas gimdo, mylisi, skiriasi, taikosi, miršta... Aplink mus kasdien įvyksta tūkstančiai, ką ten tūkstančiai - milijonai įvykių, kurių dalimi mes nesam. Nes juk kiekvienas praeivio žvilgsnis, gestas, žodis slepia tik jam vienam žinomą jo gyvenimo istoriją, kuri jam įdomi/jaudinanti/paika/liūdna/beprotiška.
Kiekvieną dieną gatvėj susitinka begalės įvairialypių jausmų, kurie maišosi, bujoja, persiduoda, išlieka, pasimeta ir vėl sugrįžta kitais pavidalais.
Kas geriau - saugi, rami, tyra siela, kurioj viskas - aišku, paprasta ir konkretu? Ar nuolatinių ieškojimų, įgyvendintų ir neįgyvendintų troškimų sąrašų, kvaitulio, lėkimo pirmyn ir nepaliaujančių savęs atradimų kupina kasdienybė? Ar kiekvienas iš mūsų gyvena tokį gyvenimą, kurį norėtų gyvent iš tiesų? Gal kiekvienas iš mūsų saugo mažą dėžutę norų ir troškimų, kurie, paslėpti po milijonais spynų, tūno, kad niekada negalėtų ištrūkti realybę?
Jeigu mums būtų duota bent viena dieną daryti tai, ką iš tiesų nori ir mėgsti, ką per ją nuveiktum? Jokių ribų, jokių galvojimų, jokių klausim ir atsakymų nes ta diena tik viena ir vienintelė?
Susimąstau.
Ar numanai, kiek supermamų pultų į pašėlusį miesto šurmulį iš suverstų namų, kad vėl pasijaustų gundančios, seksualios ir nerealios viliokės (o taip, Sekse ir mieste - mes ateinam!!!)? Kad pagaliau pirmą kartą gyvenime patirtų vienos nakties nuotykį ir nesijaustų kaltos? Kiek šeimyniškų ištikimų ir dorų šeimos vyrų nertų į geriausius viešnamius, kad patirtų svaiginančią akimirkos jėgą? Kiek užguitų maisto parduotuvių pardavėjų lėkte lėktų į svaiginantį parduotuvių šurmulį ir pirktų, neštų, temptų maišus naujų prabangių daiktų? Kiek vadybininkų lieptų savo bosam valyti jiems batus ir bučiuoti į kojos pirštus? Jeigu tokia diena egzistuotų, ar įsivaizduoji, kiek skirtingų scenarijų žmonės prigalvotų? Ar tai reikštų, kad dauguma iš mūsų gyvena ne taip, kaip iš tiesų norėtų? Ir kad pasaulis kasdie pasipildo naujomis svajonių duženomis...?
Ką tokią svajonių dieną veiktum tu...?